Šiais laikais žmonės gali užsiimti kuo tik nori. Svarbiausiai, kad tai teiktų džiaugsmą ir pilnavertiškumo pajautą. Visa kita - tik požiūris ar aplinkybės, o tai galima pakeisti. Tačiau darbą žmogus turėtų rinktis atsakingai, nes tai - didžioji mūsų gyvenimo dalis. Darbas neturi būti pasirenkamas tik dėl pinigų, nors tai - svarbus aspektas, o dėl tobulėjimo ar kitų savo poreikių patenkinimo. Jei vienas iš jų yra profesinis tobulėjimas - puiku. Tai atveria galimybes darbo rinkoje ir užtiktina pasitikėjimą savimi. Ir net nesvarbu, kad poreikis ar motyvacija įgyti kvalifikaciją prabunda jau ilgą laiką pradirbus, Neverta savimi sudvejoti.
JURGITA KASPARIENĖ, KVK Verslo administravimo katedros vadėja
Geriausias variantas yra tada, kai kiekvienas specialistas dirba savo darbą ir gauna atitinkamą atlygį, gali įvardinti sau ir darbdaviui savo darbo tobulintinas puses ir siekti kelti savo kvalifikaciją. Jei darbuotojas neturi kvalifikacijos patvirtinančio dokumento, bet turi tikslą ir žino, kaip galima patvirtinti kvalifikaciją, žino, kur gali tobulinti savo gebėjimus, manau, kad gali dirbti bet kurioje savo mėgiamoje sferoje ir būti profesionalas. Tada nebelieka sąvokos - nekvalifikuotas. Mano manymu, tai yra svarbu visuose ekonomikos sektoriuose.
SIGITA ŠULCAITĖ, KVK Įstaigų ir įmonių administravimo studijų programos studentė
Taip, kvalifikacijos neįgijęs asmuo gali dirbti kvalifikacijos reikalaujantį darbą, tačiau tai palanki prielaida aplinkiniams kvestionuoti galimą nepotizmą. Taip pat nekvalifikuotas asmuo gali įkurti savo įmonę ir tapti jos vadovu. Na, o kvalifikuotas asmuo gali dirbti tiek savo specializuotoje srityje, tiek aukštojo išsilavinimo nereikalaujančioje srityje. Tai - jo pasirinkimas.
JUSTAS DALINKEVIČIUS, KVK Pedagogikos katedros lektorius
Kvalifikacija yra vienas iš būtų parodyti, ką sugebame. Tačiau mokymosi procesas nevyksta vien mokslo įstaigose. Kompetencijas tobulinti galima ir savarankiškai, ir mokantis neformaliuose rateliuose, užsiėmimuose. Prie organizacijos veiklos asmuo prisideda ir asmeninėmis savybėmis, ir kompetencijomis. O kaip taip jis jas įgyja, yra jo asmeninis reikalas.
LAURA PAULAUSKYTĖ, KVK Skaitmeninės rinkodaros komunikacijos studijų programos studentė
Iš asmeninės patirties galiu teigti, kad toks atvejis yra galimas, bet tiek darbuotojai, tiek darbdavys gali patirti neigiamų pasekmių. Darbuotojai gali darbdavį išnaudoti ir nebežiūrėti į darbą rimtai, kadangi, kaip draugas, jis praranda autoritetą tarp darbuotojų. Mano nuomone, darbdaviui visada reikia išlaikyti pagarbą ir autoritetą, ir nesvarbu, tai būtų jo draugai ar nepažįstami asmenys.
AUSTĖJA VITKAUSKAITĖ, KVK Įstaigų ir įmonių administravimo studijų programos studentė
Manau, kad taip. Tačiau, tokie santykiai neturėtų būti akcentuojami ar demonstruojami viešai dėl aplinkinių neigiamų komentarų. Nors kalbama, kad nepatartina nei šeimos narių, nei draugų priimti į darbą.
LAURA SĖLENIENĖ, KVK Verslo administravimo katedros lektorė
Šią situaciją noriu pailiustruoti Antuano de Sent Egziuperi kūrinio “Mažasis princas” išmintimi. “... nepamirškite: jūs esate amžinai atsakingas už kiekvieną, kurį prisijaukinote”. Šiuolaikinio vadovavimo principai įpareigoja greta kitų vadovavimo kompetencijų būti empatiškiems, jautriems ir pastabiems savo komandai. Tai dažnam vadovui didžiulis išbandymas. Taip pat ir jo pavaldiniams. Tad nenuostabu, kad darbo aplinkoje užgimsta draugiški santykiai, o kartais – ir tvirtos draugystės. Tik, kaip minėjau, tokios situacijos iš komandos pareikalauja ypatingai atsakingo požiūrio į santykius ir jų raišką.
JURGITA KASPARIENĖ KVK Verslo administravimo katedros vadėja
Tai yra tokia plona linija tarp darbuotojo ir vadovo, kad, ją peržengus, kažkuris turi atsitraukti. Mano nuomone, vadovas neturi peržengti asmeniškumo ribos, turi vadovautis darbo etika ir protokolu, būti motyvatorius, įkvėpėjas, idėjų generatorius, turi pasitikėti savo grupe ir visada kelti sau bei kitiems aukštesnį tikslą. Ar tai yra draugystė? O kaip Jūs manote?
